Kupiškio etnografijos muziejuje veikia nuolatinė ekspozicija, kurią parengė Lietuvos Nacionalinio muziejaus architektė, mūsų žemietė – Gražina Pajarskaitė (1994-2019). Ekspozicijoje galima pamatyti ne tik XIX a. pab. – XX a. pr. kaimo žmogaus buitį, bet pajusti ir jo būtį, egzistenciją – visą gyvenimo cikliškumą nuo pat gimimo. Muziejuje esantys eksponatai lankytojui leidžia patirti, kad kaimo žmogaus gyvenime nuo seniausių laikų vyravo darna su gamta, meilė aplinkai, pagarbumas savo šeimai, atsidavimas darbui.

Lankytojai labai nuosekliai, eidami iš salės į salę, susipažins su eksponatais, etnografinėmis kompozicijomis, kurios byloja, kad „kožnam“ kupiškėnui svarbu buvo ne tik darbo įrankių patogumas, funkcionalumas, bet ir grožis. Daug įvairiausių namų apyvokos daiktų pakankamai puošnūs, sumaniai išraižyti ar išdrožti, pagaminti su didžiule meile, išmone ir pagarba.  Pirmojoje ekspozicijos salėje pasakojama apie lauko darbų padargus, namų apyvokos rakandus, kryždirbystės, koplytstulpių tradiciją.

Perėję į kitą, antrąją salę, patenkame į „gryčios“ erdvę, kur virdavo visas šeimynykščių gyvenimas. Iš „gryčios“ pereiname į paskutinę salę, kitaip sakant – į seklyčią, Kupiškio apylinkėse vadinamą „stanciją“, kurioje per šventes burdavosi giminės ir svečiai. Seklyčioje pagrindinis akcentas – vestuvės ir papročiai, atspindintys gilią ir svarbią senovinių kupiškėnų vestuvių tradiciją. Čia lankytojas pamatys ir kvieslio kepurę, ir šiaudinį sodą, ir kraičio skrynią, ir pamergių kalpokus, ir senovinių drabužių kolekciją ir dar daug kitų įdomių, tačiau šiandieną jau nelabai žinomų daiktų.

Visa tai, kas sukaupta muziejaus salėse paprasta pamatyti, sava širdimi pajusti, kuo gyveno mūsų gentainiai, kas jiems buvo svarbu ir sakralu – tereikia atvykti į etnografijos muziejų ir įsitikinsite, kad ekspoziciją sudaro vientisa, harmoninga kompozicija, kuri atskleidžia, jog kiekvienas laiko tarpsnis pasižymi savitais žmonių pomėgiais, bruožais, tradicijomis.